Jūratė Kuktienė: „Kita moteris norėtų žiedo, o man reikia traktoriaus“

Lietuvos žemės ūkyje moterys vadovauja ūkiams, priima svarbius sprendimus, diegia naujoves ir telkia bendruomenes. Tačiau jų istorijos vis dar per retai atsiduria dėmesio centre. Todėl UAB „Agrokoncernas“ kartu su ūkininkams skirta lojalumo programa „Žemynos klubas“ pristato naują projektą „Moterys agroversle“, kviečiantį iš arčiau pažinti šiuolaikinį Lietuvos žemės ūkį kuriančias moteris, jų pasirinkimus, pasiekimus ir kasdienybę.

Pirmoji projekto herojė – Jūratė Kuktienė, kurios istorija griauna vis dar gajų stereotipą, kad ūkininkavimas yra išskirtinai vyrų pasaulis. Į kaimą ji atvyko iš miesto, neskyrė kviečių nuo miežių, o savęs prie traktoriaus vairo neįsivaizdavo net drąsiausiose svajonėse. Šiandien Jūratė kartu su šeima rūpinasi maždaug 300 hektarų ūkiu.

Ūkininke ji netapo per vieną dieną – šis vaidmuo atėjo nepastebimai, per bendrus darbus, atsakomybę už šeimą ir suvokimą, kad be jos rankų bei sprendimų ūkis negali judėti pirmyn.

Viskas prasidėjo nuo karvės

Jūratė neslepia – gyvenimo kaime ji neplanavo. Ištekėjusi persikėlė ten, kur norėjo gyventi jos vyras. Jauna šeima kūrė namus, augino vaikus ir stengėsi pasirūpinti, kad ant stalo nieko netrūktų.

Pašnekovė dabar su šypsena prisimena vakarą, kai susivėlinęs vyras grįžo ne vienas.

Vėliau ūkyje apsigyveno paršeliai ir paukščiai, pradėti auginti javai. Ūkiui padidėjus iki 15 hektarų žemės, veikla pamažu plėtėsi. Reikėjo ne tik užsiauginti maisto, bet ir užsidirbti, todėl šeima pradėjo auginti cukrinius runkelius, vėliau – daržoves.

Į traktorių pasodino sūnus

Iš pradžių, kol ūkis buvo nedidelis, pagrindinius ūkio darbus atlikdavo Jūratės vyras. Dieną jis dirbo samdomą darbą, o į laukus išvažiuodavo vakarais, naktimis arba anksti ryte. Jūratė visada buvo šalia ir padėdavo, tačiau savęs ūkininke dar nevadino. Lūžis įvyko, kai mokytis išvyko tėvui laukuose padėdavęs vyriausias sūnus.

Pirmoji pažintis su traktoriumi nebuvo lengva. „Žiūrint iš šalies atrodė, kad vyrams vairuojant technika vaga važiuoja pati, nereikia jokių pastangų. Tačiau pačiai atsisėdus prie vairo traktorius vis krypo į šoną. Laikau įsikibus vairą, bet jis vis lipa iš vagų, daryk, ką nori“, – pirmus bandymus arti laukus prisimena Jūratė.

Likusi viena ji pradėjo kitaip vertinti ir techniką, baimę greitai pakeitė smalsumas.

Sprendimai perėjo į jos rankas

Atvykusi į kaimą Jūratė nepažinojo grūdinių kultūrų – visi augalai jai atrodė tiesiog grūdai. Tačiau ūkininkavimas tapo nuolatiniu mokymusi. Ji pradėjo domėtis, kaip prižiūrėti pasėlius, kokias priemones ir kada naudoti, ką verta auginti bei kaip iš turimos žemės gauti daugiau naudos. „Pradėjau galvoti, ką auginti ir kaip auginti, daugiau domėtis. Matyt, vyras pamatė, kad galiu ir moku, todėl sprendimus pamažu paliko man. Tačiau darbus mes ir dabar dalijamės“, – pabrėžia Jūratė.

Viena svarbesnių jos idėjų buvo pradėti auginti daugiau daržovių, kad šeima turėtų papildomų pajamų. Sutuoktiniai svarbesnius klausimus iki šiol aptaria kartu, tačiau kasdienė ūkio kryptis ir daugelis sprendimų šiandien patikėti Jūratei.

Traktorius svarbiau už žiedą

Paklausta, ko labiau norėtų – papuošalo ar traktoriaus, Jūratė ilgai nesvarstytų.

Jos darbo diena gali prasidėti ryte sandėlyje, kur reikia pasikrauti, sureguliuoti ir darbui paruošti techniką, o baigtis tik atėjus vakarienės laikui. Per patį darbymetį pietus į laukus iš kavinės atveža vyras, o Jūratė iš traktoriaus išlipa tik baigusi suplanuotus dienos darbus.

Miestas nebevilioja

Jaunystėje Jūratė buvo miestietė, įpratusi visada būti pasitempusi ir avėti aukštakulnius. Mintis, kad vieną dieną ji taps ūkininke, tuomet būtų skambėjusi neįtikėtinai, tačiau dabar vyro pasiūlymas persikelti į miestą jos nesudomintų.

„Man kažkada vyras jau sakė: jeigu nori, galime eiti į miestą. Ne, sakau, aš tikrai į miestą nenoriu. Neturėčiau ten ką veikti – čia yra mano gyvenimas ir nieko nenorėčiau keisti“, – užtikrinta Jūratė. Ūkininkė atvirauja, kad gyvenant kaime niekur nedingo noras būti pasitempusiai, tik aukštakulnius dažnai pakeičia darbui tinkami batai.

Ūkis – tik viena Jūratės gyvenimo dalis. Užaugus vaikams, ji daug dėmesio skiria namams ir jų jaukumui. „Čia yra mano karalystė, čia yra mano namai. Man norisi, kad jie kvepėtų pyragais ir skaniu maistu, kad būtų švaru ir gražu. Noriu, kad visiems būtų gera čia grįžti“, – sako moteris. Ji pati kuria ir puoselėja didelę dalį namų lauko aplinkos – prižiūri augalus, persodina gėles ir stebi, kur jos geriausiai auga. Šie darbai Jūratei teikia malonumą, tai nėra varginanti pareiga.

Ūkyje svarbu ir patikimi žmonės

Jūratė pabrėžia, kad šiuolaikiniame ūkyje šalia geros technikos labai svarbu turėti ir žmonių, kuriais galima pasitikėti. Ūkininkė vertina bendradarbiavimą su UAB „Agrokoncernas“, domisi Inovacijų ir tyrimų centro „AgroITC“ atliekamais tyrimais, seka, kuo dalijasi komercijos direktorius Arnas Radzevičius, džiaugiasi įmonės agronomo-konsultanto Lino Macijausko pagalba.

Rūpestį ir ilgalaikę partnerystę Jūratės šeima jaučia ir naudodamasi UAB „Agrokoncernas“ „Žemynos klubo“ teikiamomis naudomis – pernai sukauptus agrolitus šeima iškeitė į poilsį sanatorijoje „Gradiali“.

Jūratei – simbolinis dėmesys

Žemės ūkyje netrūksta stiprių, darbščių ir įkvepiančių moterų, kurių pasiekimai verti būti pastebėti. Kartu su projekto „Moterys agroversle“ partneriu „RIBAS Jewellery“ kiekvienai projekto herojei skiriame simbolinį dėmesį. Jūratei įteiktas papuošalas – padėka už jos drąsą, profesionalumą ir kuriamus pokyčius žemės ūkyje.

Projektą „Moterys agroversle“ pristato „Žemynos klubas“ – „Agrokoncerno“ klientams ūkininkams skirta lojalumo programa. Jos nariai už įsigytas prekes kaupia agrolitus, kuriuos gali iškeisti į dovanas sau, šeimai ar komandai – nuo praktiškų sprendimų ir išskirtinių patirčių iki „RIBAS Jewellery“ papuošalų.